Naujienos / Naujienos

Anot jau­nuo­lio iš Ma­ke­do­ni­jos, Rie­ta­vas – la­bai ty­lus ir šva­rus mies­tas

Nuotr. Dime su jaunimo centro komanda

Jau nie­ko ne­be­ste­bi­na Rie­ta­ve kar­tas nuo kar­to ap­si­gy­ve­nan­tys ki­ta­tau­čiai – vi­si ži­no, jog tai Rie­ta­vo at­vi­ro jau­ni­mo cen­tro tarp­tau­ti­niai sa­va­no­riai. Vie­nas jų – Di­me Da­nov – Rie­ta­ve pra­lei­do 8 mė­ne­sius. Di­me į Rie­ta­vą at­ke­lia­vo iš Šiau­rės Ma­ke­do­ni­jos, Skop­je mies­to. Sa­va­no­riau­ti vai­ki­nas la­bai troš­ko, o į Lie­tu­vą pa­te­ko at­si­tik­ti­nai.

Sa­va­no­rys­tė – la­bai nau­din­ga pa­tir­tis

Gy­ven­da­mas Rie­ta­ve, apie sa­vo gim­tą­ją ša­lį Di­me daug ne­kal­bė­da­vo, sa­ky­da­vo, kad Ma­ke­do­ni­jo­je gy­ve­na apie 2 mln. gy­ven­to­jų, o eko­no­mi­nė pa­dė­tis, ly­gi­nant su Lie­tu­vos, skur­di, tad žmo­nės ten gy­ve­na ga­na sun­kiai. Prieš iš­vyk­da­mas į Rie­ta­vą, Di­me dir­bo vie­no­je iš Skop­je mies­te esan­čių įmo­nių, per­so­na­lo žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių de­par­ta­men­te. Jo gim­ti­nė – Ne­go­ti­no mies­te­lis – dy­džiu ar­ti­mas Rie­ta­vui. Tė­vai – pa­pras­ti žmo­nės, sun­kiai gy­ve­nę ir kaip įma­ny­da­mi sten­gę­si iš­lai­ky­ti Di­me ir jo vy­res­ni­ą­ją se­se­rį. Aug­da­mas vai­ki­nas skai­tė įvai­raus po­bū­džio kny­gas, dau­giau­sia fi­lo­so­fi­nes, iš jų mo­kė­si, o bai­gęs mo­kyk­lą, ne­puo­lė iš­kart stu­di­juo­ti, ėmė dirb­ti, o vė­liau at­ke­lia­vo į Rie­ta­vą. Ne­pai­sant to, kad ne­krim­to moks­lų, Di­me la­bai ap­si­skai­tęs, sa­va­ran­kiš­kai iš­mo­ko daug da­ly­kų, tarp jų – ir pro­fe­sio­na­lios an­glų kal­bos.

Pa­klaus­tas, kas pa­ska­ti­no rink­tis sa­va­no­rys­tę, vai­ki­nas sa­kė, jog no­rė­jo iš­vyk­ti iš gim­to­sios ša­lies, pa­žin­ti sa­ve, at­ras­ti nau­jų da­ly­kų, be to, ka­dan­gi jo vai­kys­tė ne­bu­vo leng­va, no­rė­jo pa­dė­ti ki­tiems. Vai­ki­nas ne­si­rin­ko Lie­tu­vos kaip ša­lies, į ku­rią no­rė­tų at­vyk­ti, ga­na se­niai tei­kė gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mą į įvai­rias or­ga­ni­za­ci­jas ne vie­no­je ša­ly­je, o Rie­ta­vo at­vi­ras jau­ni­mo cen­tras tei­gia­mai at­sa­kė į jo kan­di­da­tū­rą. Jau­ni­mo cen­tras pas­ta­rai­siais me­tais dir­ba su tiks­li­ne gru­pe – ma­žiau ga­li­my­bių tu­rin­čiais jau­nuo­liais, ku­rie pa­ti­ria įvai­rių sun­ku­mų. Tai so­cia­li­nių įgū­džių trū­ku­mas, pro­ble­mos šei­mo­je, mo­kyk­lo­je, vi­suo­me­nė­je, el­ge­sio su­tri­ki­mai, so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos ir pan. Sa­va­no­riui ne­bu­vo sun­ku dirb­ti jau­ni­mo cen­tre, jis ga­na leng­vai ra­do ben­drą kal­bą su jau­ni­mu. Pa­grin­di­nė jo veik­la – san­ty­kio su jau­nu žmo­gu­mi kū­ri­mas pa­si­tel­kiant at­vi­ro­jo dar­bo su jau­ni­mu prin­ci­pus. Di­me vi­sa­da skir­da­vo lai­ko at­ėju­sie­siems, jų klau­sė­si, da­li­jo­si min­ti­mis, dis­ku­ta­vo.

Sa­va­no­ria­vi­mas vai­ki­nui bu­vo kaip per­trau­ka nuo įpras­to dar­bo ir lai­kas, ku­rio me­tu ga­li­ma vis­ką per­gal­vo­ti. Anot jo, sa­va­no­rys­tė yra ne­pa­pras­tai nau­din­ga pa­tir­tis. Pa­klaus­tas apie sa­vo veik­las Rie­ta­vo at­vi­ro jau­ni­mo cen­tre, Di­me sa­ko, kad di­dži­ą­ją lai­ko da­lį pra­lei­do pieš­da­mas, skai­ty­da­mas, fo­to­gra­fuo­da­mas ir bū­da­mas kar­tu su į cen­trą at­ei­nan­čiais jau­nuo­liais. Jis taip pat mė­go ir pa­si­vaikš­čio­ji­mus Rie­ta­vo par­ke. Vai­ki­nas sten­gė­si pa­žin­ti ir su­pras­ti jau­ną žmo­gų, jo po­rei­kius, pro­ble­mas, ska­tin­da­vo kal­bė­tis apie tai, kvies­da­vo už­si­im­ti veik­lo­mis, ku­rios tuo me­tu ga­lė­jo pra­džiu­gin­ti: bi­liar­du, žais­ti kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, kal­bė­tis prie ar­ba­tos puo­de­lio ir pan. Di­me yra la­bai ge­ras fo­to­gra­fas, tai vie­nas iš jo po­mė­gių, kaip ir po­ezi­ja bei kū­ry­ba. Fo­to­gra­fi­jos įgū­džius Di­me pa­nau­do­jo fo­to­gra­fuo­da­mas cen­tro už­si­ė­mi­mus, tur­ny­rus, lei­do jau­nuo­liams pa­si­da­ry­ti pro­fe­sio­na­lias nuo­trau­kas. Jis taip pat bu­vo pa­kvies­tas fo­to­gra­fuo­ti Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tų šim­ta­die­nio šven­tę.

Tra­di­ci­niai lie­tu­viš­ki pa­tie­ka­lai įspū­džio ne­pa­li­ko

Pa­klaus­tas apie skir­tu­mus tarp sa­vo tau­tie­čių ir lie­tu­vių, Di­me sa­ko, kad Lie­tu­vo­je jį nu­ste­bi­no žmo­nių ben­druo­me­niš­ku­mas, ku­rio jo ša­ly­je stin­ga. Taip pat lie­tu­viai yra at­sar­gūs žmo­nės.
Įdo­miau­sia te­ma – kaip ki­ta­tau­čiai re­a­guo­ja į mū­sų mais­tą. Di­me sa­ko, kad die­vi­na mū­sų sal­du­my­nus, ta­čiau ne­su­pran­ta, ko­dėl mes val­go­me šal­tą ro­ži­nę sriu­bą (šal­ti­barš­čius), jam keis­ta pa­si­ro­dė tiek pa­tie­ka­lo spal­va, tiek sko­nis. Ki­ti tra­di­ci­niai pa­tie­ka­lai jam at­ro­dė sun­kus mais­tas. Jis ra­ga­vo tiek že­mai­čių bly­nų, tiek ce­pe­li­nų, tiek bul­vių plokš­tai­nio (be­je, jį te­ko ga­min­tis pa­čiam su ki­tais tarp­tau­ti­niais sa­va­no­riais). Plokš­tai­nis vai­ki­nui įspū­džio taip pat ne­pa­li­ko, jį api­bū­di­no kaip bul­vių py­ra­gą, ku­ris la­bai ap­sun­ki­na or­ga­niz­mą.

At­vy­kus iš ki­tos vals­ty­bės, vie­nas di­džiau­sių sun­ku­mų yra kal­bos bar­je­ras. Nuo 2018 m. tarp­tau­ti­niams sa­va­no­riš­kos veik­los pro­jek­tams ne­bė­ra ski­ria­ma lė­šų ling­vis­ti­nei pa­ra­mai. Tai bu­vo nu­sta­ty­ta pa­čios Jau­ni­mo tarp­tau­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo agen­tū­ros. Tai reiš­kia, kad vi­si at­vy­kę sa­va­no­riai į Lie­tu­vą ga­lė­jo mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos Eras­mus+ Eu­ro­pos ko­mi­si­jos su­kur­to­je „On­li­ne lin­guis­tic sup­port“ sis­te­mo­je pa­tys. Anot vai­ki­no, mū­sų kal­ba jam pa­si­ro­dė la­bai sun­ki, jam įstri­gę žo­džiai – „la­bai ačiū“, „la­bas“, „vis­kas bus ge­rai“.

Di­dži­ą­ją lai­ko da­lį vai­ki­nas pra­lei­do Rie­ta­ve, ta­čiau per sa­va­no­rys­tės lai­ko­tar­pį ap­lan­kė Kur­šių Ne­ri­ją, ku­rios gro­žis su­ža­vė­jo, ypa­tin­gai il­gi pa­si­vaikš­čio­ji­mai miš­ke. Vi­sa Lie­tu­vos gam­ta jam pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį. La­bai pa­ti­ko ir Vil­niaus se­na­mies­tis.

Rie­ta­vas – ty­lus ir šva­rus mies­tas

Pa­klaus­tas apie skir­tu­mus tarp jo tė­vy­nės ir Lie­tu­vos, Di­me var­di­jo, kad tai bū­tų dar­bo už­mo­kes­tis, ge­og­ra­fi­ja (Lie­tu­va ne­tu­ri kal­nų), žmo­nių men­ta­li­te­tas. Są­ra­šas ga­nė­ti­nai il­gas, nes mū­sų kraš­tas vai­ki­nui at­ro­dė lyg vi­sai ki­toks pa­sau­lis, nei jis bu­vo įpra­tęs ma­ty­ti. „Aš ger­biu lie­tu­vius, nes jie ger­bia sa­vo kul­tū­rą ir daug dir­ba, kad ją iš­sau­go­tų. Ne­tu­riu daug drau­gų lie­tu­vių, bet pa­ma­čiau, kad jū­sų žmo­nės ben­druo­me­niš­ki, to­dėl ne­ma­nau, kad eg­zis­tuo­jan­tys ste­re­o­ti­pai, jog lie­tu­viai yra pik­ti, ne­lai­min­gi, yra re­a­lūs. Rie­ta­ve drau­gų su­si­ras­ti ga­na sun­ku, nes tai ne­di­de­lis mies­tas, žmo­nės san­tū­res­ni, ne vi­si lin­kę iš­kart ben­drau­ti, kal­bė­tis. Jie ski­ria dau­giau lai­ko pa­žin­ti žmo­gų, yra la­biau da­ly­kiš­ki, kas man šiek tiek ne­įpras­ta“, – sa­kė vai­ki­nas.

Pa­klaus­tas nuo­mo­nės apie Rie­ta­vą, jis sa­kė, jog tai tik­rai nė­ra mies­tas, ku­ria­me jau­ni­mas trokš­tų gy­ven­ti. Žiū­rint iš ki­tos pu­sės, čia la­bai ty­lu ir šva­ru. Rie­ta­vas sa­va­no­riui aso­ci­ja­vo­si su gim­tuo­ju mies­te­liu. „Jū­sų mies­tas gra­žus, šva­rus, ra­mus, man ne­bu­vo sun­ku čia gy­ven­ti, bet tuo pa­čiu ne­bu­vo ir leng­va. Čia pa­tir­ta ne­ma­žai ge­rų emo­ci­jų, bet ne­re­tai ma­ne ap­lan­ky­da­vo vie­ni­šu­mo ir sun­ku­mo jaus­mas, bū­tent dėl tų prie­žas­čių aš pa­li­kau sa­vo gim­tą­jį mies­te­lį ir iš­vy­kau į sos­ti­nę Skop­je. Jo­kiu bū­du ne­ly­gi­nu Rie­ta­vo ir Ne­go­ti­no, ta­čiau ma­ža­me mies­te­ly­je man sun­ku“, – sa­kė vai­ki­nas.

Va­sa­rą Di­me pa­li­ko Rie­ta­vą ir grį­žo na­mo. Šiais me­tais jis ke­ti­na pra­dė­ti stu­di­juo­ti vaiz­duo­ja­mą­jį me­ną. At­ei­tį vai­ki­nas sie­ja su fo­to­gra­fi­ja. Pla­nuo­se – ir dar­bas su fil­mais.

Straipsnio autorius - Da­lia Barcytė, parengė - „Plungės žinios“ redakcija, http://pzinios.lt/2019/09/21/anot-jaunuolio-rietavas-labai-tylus-ir-svarus-miestas.

Ankstesnės naujienos

Stotelę papuošė vaikų piešinys 2019-10-29 / Naujienos Stotelę papuošė vaikų piešinys
La­bar­džių kai­mo gy­ven­to­jai tu­rė­tų ma­lo­niai nu­steb­ti – iki tol švie­siai ža­lios spal­vos bu­vu­si niū­ro­ka au­to­bu­sų sto­te­lė tar­si at­gi­mė. Ant jos pui­kuo­ja­si Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro vai­kų die­nos cent­ro „Būk ma­no drau­gas“ pie­ši­nys, kvie­čian­tis su­si­mąs­ty­ti apie tai, kad nuo el­ge­sio ke­ly­je pri­klau­so ne tik mū­sų, bet ir ap­lin­ki­nių gy­ve­ni­mai.
Plačiau